BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

2012-11-13 parašė avieciuarbata

Blizgesys - kiekvienam skirtingai suprantama sąvoka. Vieniems, tai prabangūs drabužiai, dažniausiai neverti tikrosios savo prekinės vertės, kitiems tai prabangus mobilusis telefonas, automobilis, ar būstas, tačiau retas iš mūsų susimąstome jog šią savoką galėtume susieti su vidiniu žmogaus, jo sielos blizgesiu. Juk taip retai pamiršę materealines vertybes siekiame pažinti žmogų todėl jog vertiname jį kaip asmenybę, išskirtinį personažą iš pilkos minios išsiskiriantį ne etikete kabančia ant jo švarko, o  charizma ir būdo bruožais su kuriais tau dar neteko asmeniškai susidurti. Nežinomybė, pažinimo stoka verčia mus būkštauti nes visuomet norime bent jau atrodyti pranašesni už kitus. Deja niekuomet nesusimąstome apie tai jog tam tikra svetimo, o galbūt ir visai artimo žmogaus savybė mus papildo. Nė vienas žmogus nėra vertas gyvenimo jei jis bent akimirkai netapo atviru sau ir kitiems. Paprastumas nieko nekainuoja, tačiau jis nedalinamas veltui - privalai prisijaukinti jį pats.

Rodyk draugams

2012-11-05 parašė avieciuarbata

Vieną rytą tu pabundi ir suvoki, jog viskas klostosi ne taip kaip buvo numatyta. Tavo esybėje didžiulė skylė, tarytum tuščia bedugnė, kurioje gali girdėti tik tavo smarkiai tuksinčios širdies plakimą nuaidintį į nebūtį. Kas rytą vos pramerkęs akis iškeli sau tą patį, monotoniškai pasikartojantį ir atkakliai iškylantį klausimą, kuris neleidžia nurimti tavo sielai. Ilgainiui imi nebejusti kaskart krečenčio šiurpulio, tačiau vidumi tu jauti jog niekas nepasikeitė - viskas taip pat. Ir vis dėlto kada tu liausiesi savęs klausti, kodėl aš? Kodėl tu? Kodėl mes? Kuo kitokia aš? Ir kuo kitoks tu? O galbūt aš toks pat kaip ir kitos šioje žemėje nuošaliai egzistuojančios, gyvenančios ar man į nugarą alsuojančios būtybės? Staiga įsiklausai į tylą kuri tvyro aplinkui. Galbūt dabar viskas taip pat, tu nepastebi net menkiausio pokyčio, tačiau būsima akimirka dar laukia tavęs, tik tau to dar neleista suprasti.

Rodyk draugams

2012-06-12 parašė avieciuarbata

Kasdien susiduriame su daugybę skirtingų žmonių, aplankome išskirtinių, galbūt tų pačių, tačiau kas kart vis kitokių vietų, įsigyjame naują, vis gi atrodytų sentimentalų, kažką jau primenantį daiktą.. Lygiai taip pat kasdien mes susiduriame su savo trūkumais kuriuos vis išgyvename iš naujo nors jie yra lygiai tokie patys kokie buvo ir vakar .. Kiekviena gyvenimo akimirka yra tiesiog akimirka, tačiau žmogui, kurį veikia daugybė skirtingų, vienas su kitu tarpusavyje besipinančių pojūčių kiekviena minutė prilygsta naujam gyvenimiškam potyriui nesvarbu koks jis bebūtų - priverčiantis tave džiaugtis rytmetiniu dangumi ar stebėti lietų, pirštais šluostant sudrėkusį skruostą.. Juk idžiausia gyvenimo paslaptis yra gebėjimas saugoti ir branginti tai ką patyri, priimti save toks koks esi ir laukti to, kas tavęs tyko čia pat, kelyje ..

Rodyk draugams

2012-04-17 parašė avieciuarbata

Vienuma - klampi terpė kurioje taip lengva pražūti. Atrodo jog iš paskutinių jėgų stengiesi įsitverti į tą siaurą atbrailą skiriančią tavo gyvenimą nuo pražūties, tačiau tu slysti, tavo gležni pirštai jau nesugeba atlaikyti tos sunkios tau - kiek per anksti užkrautos naštos. Gyvenimas vis siunčia naujus iššukius dar nespėjus išsikapanoti iš senųjų, o pastarieji juk atrodė esantys neįveikiami? Juk supranti, kad tu  tik maža, trapi būtybė, lengvai palūžtanti žemės visumos dalelė. O šiandien tau taip reikėtų tik žmogaus, kuris kartu su tavimi išgertų garuojančios arbatos ir gyliai atsidusęs pažvelgtų tau į akis tarsi klausdamas - „Kas tokio tave slegia?“ Tačiau sugrįžus į tikrovę iš tų naivių iliuzijų pasaulio vėl supranti, kad čia tu vienas, su savo mintimis..

Rodyk draugams

2012-03-08 parašė avieciuarbata

Peršviečiamo stiklo vaza pilna smulkių monetų, indelis jogurto, rašiklis tuščia širdele, medinė kėdė nutrintu odiniu pamušalu - visi šie daiktai kaip ir daugelis kitų turi neliečiamą vietą. Skirtingi namai, skirtingi stogai, net gi ne ta pati dūmų tėkmė besiveržianti iš siauro, saulės šviesoje atsispindinčio aliuminio kamino, tačiau tvarka ta pati. Dulkelė nusėdusi  ant rašomojo stalo ir pašluostė staiga atsidūrusi tavo rankose. Stalčiuje tvarkingai surikiuotos skirtingų spalvų ir ornamentų palaidinės, net gi pėdkelnės, kojinės ir apatinės kelnaitės. Laikytis idealios tvarkos savo namuose sekasi puikiai, nepaisant rizikos jog gali nepastebėti dar vienos dulkelės ant palangės ar nuotraukų rėmelio. Tačiau galbūt ši perfekcionizmo maskuotė slepia šį tą daugiau? Tą sumaištį ir ką tik prasiautusį tornadą tavo gyvenime? Tavo esybėje?

Rodyk draugams

2012-01-07 parašė avieciuarbata

Minkšta pūkinė pagalvė, šiltas apklotas, ir puiki mylimiausio rašytojo knyga, kurią skaitei mažiausiai tūkstantį kartų jog nė neluktelėdamas galėtum atkartoti kiekvieną siužeto liniją ir įsimintiniausią sakinį. Tikra istorija, o galbūt tik atsitiktinai kilusi idėja.. Nepaisant to kokią knygą šiuo metu laikytume savo rankose, kiekvienas iš mūsų bent kartą tampame jos herojumu, galėdami bent trumpam pasvajoti apie kitokį gyvenimą, kupiną kvailų atsitikimų, naivių sutapimų ir tikrų susidurimų su neatšaukiama, tikra žmogiška aistra. Deja, atvertęs paskutinįjį knygos puslapį supranti, kad  tai tebuvo trumpalaikė iliuzija, kelionė į svajonių kupiną pasaulį. Nepaisant to kiekvienas iš mūsų tikime jog galbūt kada nors, ši išskirtinė istorija taps mūsų gyvenimo dalimi, o galbūt būtent tu tapsi asmeniu kurio vardas puikuosis ant naujos knygos viršelio, kuri pakeis daugelio žmonių gyvenimus ir leis jiems bent akimirką patikėti jog kada nors ir jų gyvenimuose pasitaikys progą kurios kažkada troškai ir tu ..

Rodyk draugams

2011-12-11 parašė avieciuarbata

Tobulybė, daugeliui neretai tampanti gyvenimo būdu, besibraunanti į ne tik į privatų, išugdytos asmenybės gyvenimą, tačiau plačiai ir neatšaukiamai apėmusi kiekvieną iš mūsų, nauja pasaulinio mąsto manija. Noras turėti tobulą kūną, žingsnis į nežinią, savęs kaip idealaus žmogaus siekio suvokimas. Užmarštis, gili bedugnė. Jokių prošvaiščių, netikėtai nutviskusių skaisčios saulės spindulių.

Tam tikri  užsibrėžti siekiai atima iš mūsų gyvenimo džiaugsmą. Noras lygiuotis į pasaulinio lygio top modelius - arba kitaip tuščias, asmenybes. Kodėl siautulingu greičiu ritamės žemyn, kai žingsnis po žingsnio tūrėtume kopti aukštyn, su tikrais, gyvenimiškais siekiais? Išmeskime iš galvos kvailus, bereikšmius įsitikinimus ir norą būti bent šiek tiek panašiai į merginą, ryte sutiktą gatvėje, kuri vos pūstelėjus gūsingam vėjo sūkuriui regis tuojau nuskris su juo į nežinią, tarsi lengvas pienės pūkelis. Atminkime, jog mūsų valanda dar išaus, o ji ateis tuomet, kai netikėtai, didžiulėje žmonių minioje susidursi su žmogumi, kuris pamils tavo gilias tarsi vandenynas melsvas akis, pažins kiekvieną ant tavo skruostų, tarsi aguonos grūdas pabirusią strazdaną, ir pirštais perbėgęs per tavo odą pajus jos švelnumą. Tai bus tas žmogus kuriam tu atrodysi tobula.

Rodyk draugams

2011-12-04 parašė avieciuarbata

Paskęsti savo mintyse, nejausti laiko ir erdvės ribų, atsiduoti pačiam sau ir savo svajonėms bei fantazijoms. Nuotabus jausmas, bent akimirkai pasijusti tuo, kuo tapti trokšti labiau už, bet ką, - iš visų jėgų. Gyvenimas tai tarsi minų laukas, kuriame kiekvienas žingsnis privalo būti apgalvotas, kol jis netapo lemtingu. Svajonės, atsiriboja nuo mūsų tarsi dangus ir žemė, tačiau pasaulyje nėra nė vieno gyvo organizmo, kuris nė karto nesusimąstytų apie svaiginantį jų tolį. Pasaulis, ir mus supanti aplinka dažnai sukelia daug skausmo svajingoms, ant žemės paviršiaus nestabiliai stovinčioms, skrajojančioms sieloms. Tačiau vienas vienintelis dalykas kuris mums gelbės net ir keisčiausių, neįtikėčiausių gyvenimo momentų metu - tai svajonės, troškimai ir siekiai. Niekuomet nepaleiskime jų, nes tik jų dėka mes išliksime susigrumdami su atšiauriausiais gyvenimo vėjais.

Rodyk draugams

2011-11-30 parašė avieciuarbata

Šis rytas prasidėjęs ritine šalna atrodė toks nepaprastas, tačiau kartu ir visiškai toks pat kaip, bet kuris kitas rudens rytas. Tačiau iš tiesų jis tikrai buvo kitoks, paskutinysis, nepaprastai šilto, pasakiškai spalvingo rudens rytas. Rytojus mums atneš pirmą, kalendorinės žiemos rytmetį, popietę ir be galo gilią vakaro tamsą kai tuo metu, vasaros dienomis šiuo laiku mes buvome įprastę džiaugtis horizonte besileidžiančiu saulėlydžiu.

Nors nuo pat gimimo kiekvieną iš mūsų lydi nuolatinė metų kaita, atrodo jog vis dar be galo sunku prie to priprasti. Vieni - įpratę džiaugtis kaitriomis vasaros dienomis, kiti - juoktis, besigėrėdami rudenį spalvingumu vienas kitą bandančiais pranokti įvairiaformiais lapais, treti - dievina pavasarį ankstyvai pragydusių paukščių čiulbėjimą, tačiau net ir tie kurie dažnai teigia nekenčiantys žvarbios žiemos, tikiu jog gyliai širdyje jie pasiilgo kartu su močiute keptų imbierinių sausainių kvapo, naminio, garuojančio spanguolių kisieliaus skonio ir artumo kuris per Kalėdas aplanko kiekvienus namus. Juk taip mes tampame artimesni ir patys sau, nesibaiminkime laukimo ..

Rodyk draugams

2011-11-26 parašė avieciuarbata

Neretai esame liūdni, prislėgti kasdieninės monotonijos, mus supančių įprastų ir kartais vis labiau įgrystančių daiktų. Atrodo viskas taip pat jau pastaruosius dešimtį metų. Vis dar trinami mokyklos suolai, kalnai kas met besikeičiančių knygų, kurios tampa vienu bene didžiausiu pokyčiu mūsų gyvenimuose. Tai tarsi plonytė trapaus gyvenimo linija, valdoma pašalinių jausmų ir emocijų kurias įtakojame ne tik mes, bet ir aplinkiniai mus supantys žmonės. Tačiau tai nereiškia jog taip turime jaustis ir artimiausius penkerius ar dešimtį metų. Norint praskaidrinti niūrią kasdienybę reikia tiek nedaug: tai tik trupinėlis vidinės šilumos, lašelis džiaugsmo ir euforijos kurią galime susikurti kiekvienas iš mūsų. O kartais tai tiesiog mažytis, šiltas, pats nuoširdžiausias žmogaus draugas, galintis išsikovoti vietą, net ir tamsiausioje kiekvieno iš mūsų širdies kertelėje ..

Rodyk draugams